„Veidrodinis“ rašymas. Kaip padėti vaikui?

Prasidėjus mokslo metams, pirmokams kyla daug sunkumų mokantis pažinti ir rašyti skaitmenis, raides. Pradėję rašyti, vaikai sunkiai įsimena, painioja tas raides, kurios turi vienodų, bet skirtingai išsidėsčiusių erdvėje elementų (b-p, p-r, s-š, b-d-p, m-n-p). Raides, skaitmenis, matematinius ženklus ir žodžius vaikai rašo iš dešinės į kairę – taip, kaip jie atsispindi veidrodyje.

Mokinys taip pat veidrodiškai rašo skaitmenis (2 ir 5, 6 ir 9), matematinius ženklus (< ir >), painioja dviženklius skaičius (12-21), didžiąsias raides, kartais pradeda žodžius rašyti iš kito galo. Kuo raidės panašesnės, tuo jos labiau painiojamos, ypač tada, kai žodyje jos arti viena kitos.

Ką gali veikti tėvai, mokytojai, kad vaikui padėtų?

Tėvai ir mokytojai kartu su vaiku gali:

  • sudėti raides, skaitmenis iš atskirų jas sudarančių elementų;
  • lipdyti skaitmenis, raides iš plastilino, liesti ir vedžioti pirštu rašymo kryptimi;
  • rašyti raides, skaitmenis vaikui ant delno arba ant nugaros;
  • apčiupinėti reljefines raides, išlankstytas iš vielos;
  • užmerktomis akimis liečiant, čiupinėjant pasakyti, koks tai skaičius ar raidė;
  • sukonstruoti raides, skaitmenis iš pagaliukų, išraityti iš siūlo, karpyti iš popieriaus;
  • pabaigti rašyti raidę, kai jai trūksta kokio nors elemento, pvz.: pabaigti rašyti b, kai pateikiama l; pabaigti r, kai pateikiama i);
  • skirtingai nuspalvinti painiojamas raides, skaitmenis;
  • atpažinti neužbaigtus skaitmenis, neužbaigtas raides;
  • sieti raidės, skaitmens vaizdą su kokiu nors jį primenančiu daiktu: C – mėnulis, S – gyvatė;
  • rasti nurodytą raidę tarp grafiškai panašių raidžių, suskaičiuoti, apibraukti;
  • palyginti grafiškai panašias raides ir pasakyti, kuo panašios, skirtingos;
  • rodyti teisingai parašytą raidę, kai šalia jos yra veidrodiškai užrašyta raidė;
  • rasti vienodu šriftu parašytus skaitmenis;
  • pamatyti nurodytą skaitmenį, raidę tarp kitų simbolių;
  • pamatyti vieną ant kito parašytus skaitmenis;
  • spausdintas raides užrašyti rašytinėmis raidėmis ir atvirkščiai.

Praktinis pavyzdys, vaizdas geriausiai išlieka vaiko atmintyje. Pavyzdžiui, painiojamus matematinius ženklus < ir > reikia aiškinti kaip vieną nelygybės ženklą, kurio smaigalys nukreiptas į mažesnį skaičių. Vaizdžiai tai galima pademonstruoti su sūriu. Reikia nupjauti nuo abiejų varškės sūrio galų po vienodo storio gabalą. Taip aiškiai parodoma, kad nupjautas nuo smaigalio gabalas yra mažesnis negu kita dalis.

Įvairios užduotys, tinkamai parinktos mokymo priemonės, tėvų, pedagogų, specialistų darbas su vaiku padės kiekvienam siekti mokymosi pažangos.

Tėveliai, mokytojai, jei Jums kyla klausimų, susijusių su vaikų ugdymu, auklėjimu, kreipkitės į Švietimo centro Pedagoginę psichologinę tarnybą. Joje dirbantys specialistai padės išspręsti Jūsų problemas, atsakys į rūpimus klausimus, pakonsultuos, pasiūlys tinkamą knygą, mokymo priemonę. Laukiame Jūsų.

Švietimo centro specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


Jausmai vaiko gyvenime

Jausmai įvairina mūsų gyvenimą. Kiekvienas jausmas yra ypatingas ir jo poveikio nuvertinti negalima. O kiek jausmų Jūs dabar galėtumėte išvardinti? Tikriausiai kokius 10 – 15 prisimintumėte tikrai. Dabar užduokite tą patį klausimą savo vaikui… Vaiko atsakymas bus žymiai skurdesnis, nors jausmai veikia jo gyvenimą lygiai taip pat kaip ir jūsų. Vaikas patiria tam tikrus jausmus, bet dažnai jų nesuvokia, o tai neigiamai veikia jo psichologinę būseną. Todėl būtina kalbėti su vaiku apie jo jausmus.

Norėdami nuraminti vaiką dažnai prašome jo nesijaudinti. Toks būdas susitvarkyti nėra labai blogas, bet jis negali būti vieninteliu. Tam, kad vaikas išmoktų tvarkytis su savo jausmais, jis turi iš pradžių išmokti juos atpažinti ir priimti. Auklėdami vaikus, supažindinate juos su taisyklėmis, kurių būtina laikytis „nesimušk“, „gerai mokykis“ ir kt. Kodėl vaikui taip sunku laikytis šių taisyklių? Vaikas gali jausti pyktį ir nusivylimą, kai iš jo atima žaislą, todėl pradeda muštis. Vaiko gali nedominti matematika, todėl atsisėsti atlikti namų darbus yra be galo sunku, to pasekmė – blogi pažymiai.

Ką gali padaryti tėvai, kad jausmai neturėtų neigiamo poveikio vaiko gyvenimui?

  • Supažindinimas. Kalbėkite su vaiku apie jausmus: kokie jie būna, kada mes juos jaučiame. Papasakokite apie jausmų vaidmenį mūsų gyvenime. Aptarkite kartu kitų elgesį, tai gali būti filmukų herojų arba kaimyno elgesys. Žaiskite kartu žaidimą „Ką aš jaučiu“: bandykite pavaizduoti skirtingus jausmus ir tegul vaikas juos atspėja, galite juos nupiešti. Patiriamų jausmų neigimas trukdo susiformuoti visaverčiai asmenybei. Toks vaikas gali jausti didelį nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, jaustis svetimas (net jeigu kolektyvas priima labai šiltai), gali neigti nepriimtinus gyvenimo faktus (blogas elgesys su vaiku, netinkama kompanija ir pan.).
  • Nevertinkite iš karto vaiko elgesio. Pabandykite kartu išsiaiškinti, ką tuo metu jautė vaikas, kas paskatino taip pasielgti. Pvz., vaikas piktas atėjo iš mokyklos ir pasakė, kad daugiau nedraugaus su suolo draugu. Paklauskite, kas atsitiko, kas paskatino taip nuspręsti. Išsiaiškinę tokio sprendimo priežastį, galite padėti vaikui suprasti savo jausmus šioje situacijoje ir galbūt pamatyti ją savo draugo akimis.
  • Jausmų reiškimas. Prisiminkite, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jeigu jums ne visada pavyksta susivaldyti, atsiprašykite ir paaiškinkite vaikui, ką tuo metu jautėte ir kodėl taip pasielgėte. Paaiškinkite vaikui, kad visi jausmai yra svarbūs. Kartais vaikas gėdijasi savo jausmų, tai įtakoja auklėjimas (berniukai neverkia, taip garsiai džiūgauti nemandagu ir pan.). Tėvai turi pamokyti vaiką, kaip priimtinais būdais galima reikšti savo jausmus. Nemokėjimas reikšti jausmus gali lemti vaiko nesavarankiškumą, baimę gyventi.
  • Jausmų valdymas. Koks geras bebūtų santykis su vaiku, jis niekada nepasidalins su jumis visais savo jausmais. Paaiškinkite jam, kad savo jausmais galima pasidalinti su žaislu, dienoraščiu, naminiu gyvūnu. Išmokykite vaiką atsikratyti neigiamų jausmų. Mažas vaikas gali nupiešti savo pyktį arba baimę, o po to suplėšyti piešinį. Paaiškinkite, kad ne visus jausmus galima vienodai reikšti, bet apie juos visus galima kalbėti.

Jausmai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, su kuria reikia išmokti gyventi. Vaiko gebėjimas bendrauti didžiąja dalimi priklauso nuo sugebėjimo valdytis ir tinkamai reikšti savo jausmus. Todėl nebijokite kalbėti su vaikais apie jausmus. Kas jei ne jūs išmokysite vaiką džiaugtis ir liūdėti, suprasti savo ir aplinkinių jausmus, palengvins vaiko įsiliejimą į kolektyvą.

Jeigu nepaisant visų jūsų pastangų jausmai vis dar kels sunkumų vaiko gyvenime – kreipkitės kvalifikuotos pagalbos į mokyklos ar Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologą. Specialistai visada pasirengę suteikti informacijos jums rūpimais klausimais. Su mumis galite susisiekti šiuo adresu – Švietimo centras, Vilniaus g. 81 arba paskambinę telefonu (8-382) 49 161.

Švietimo centro psichologė Olga Gerviatovič


SKAITYTI TURI BŪTI VERTA

Pasaulis kinta, vaikai jau neturi kada skaityti pasakų. Jie žaidžia kompiuteriais, o jų rankose vietoj knygos – mobilusis telefonas. Kartais ir mums, suaugusiems, atrodo, kad negalime šiaip sau šnekučiuotis –  gaišti, kai yra daugybė neatliktų darbų.  Tačiau rašytojai atkakliai teberašo pasakas ir kai kuriais atvejais jų laukia stulbinanti sėkmė.

„Hario Poterio“ ciklo kūrėja J. Rowling įrodė abejojantiems ir nusivylusiems, kad ir šiais laikais žodis nugali technologijas. Tačiau kodėl, ir kodėl tik kartais? Žymi vokiečių pedagogė Fee Czisch teigia, kad skaitymą skatina tikros žinios, kurios supa vaikus kasdieną – pvz.: rytais ant rašomojo stalo paliktas mamos raštelis, kuriame ji užsimina apie staigmeną šaldytuve; laikraščių iškarpų su antraštėmis skaitymas; drauge gaminamo patiekalo recepto skaitymas; kartu su vaiku skaitoma knyga, kai aptariamas turinys, komentuojami įspūdžiai.

Todėl labai svarbu pasiūlyti atitinkančias vaiko interesus, šio laikmečio knygas, kurios skatintų suprasti pasaulį, sužinoti, kaip gyvena kiti: apie ką mąsto, kokių idėjų turi, koks jų požiūris į gyvenimą, kaip įveikia savo bėdas, kaip bendrauja.

Kaip skaityti vaikams ?

  • Skaitykite balsu patogioje vietoje, toli nuo televizoriaus ir triukšmo.
  • Neatitraukite vaiko nuo žaidimo ar mėgstamos televizijos laidos (numatykite tinkamą laiką).
  • Skaitykite vaikui prieš miegą (sukurkite ritualą), išugdysite įprotį po dienos šurmulio pereiti į vakaro ramybę.
  • Skaitydami braukite eilutę rodomuoju pirštu, kad vaikas suprastų, jog žodžiai skaitomi iš kairės į dešinę, o tekstai rašomi nuo viršaus į apačią.
  • Skaitydami sustokite įdomiausioje vietoje, kad vaikui būtų įdomu, kas nutiks toliau, ir jis nekantrautų vėl sėsti prie knygos.

Kaip mokyti skaityti? 

  • Nupirkite ryškią Abėcėlę paveikslėliuose arba kaladėles su raidėmis.
  • Vardinkite raides, o jis tegul kartoja paskui Jus (tarkite ne raidžių pavadinimus pvz. „em“,, „en“, „ša“, o garsus „m“, „n“, „š“). Pradžiai pakanka išmokti 8 – 10 raidžių, iš kurių galima sudaryti pačius paprasčiausius žodžius: „jis“, „bala“, „katė“ ir t.t.
  • Sugalvokite į ką raidės gali būti panašios – Pvz., raidė „C“ panaši į mėnulį, raidė „O“ į ratą ir pan. Tegul vaikas pats pasirenka atitikimus.
  • Raidžių įsiminimui panaudokite garsų imitavimą – pvz., „Kaip urzgia tigras?“ – R-r-r! „Kaip šlama lapai?“ – Š-š-š!
  • Raidžių „įgarsinimui“ gerai tinka žaidimas „Parink atitikmenis“: Jūs rodote vaikui paveikslėlius su įvairių žvėrelių, paukščių atvaizdais ir paveikslėlius su daiktais. Kiekvienam gyvūnui prašote parinkti daiktą, kuris prasideda iš tos pačios raidės. , katinui – kvadratą, meškinui – medį ir t.t.

Geresniam raidžių įsiminimui, jas galima konstruoti iš plastilino, virvės, pagaliukų, sagų ir pan. Pramokus raidžių, vaiką reikia pradėti mokyti skaityti skiemenimis, toliau – sakiniais ir nesudėtingais tekstais. Skaitykite kartu ir tada, kai jis pats jau bus pramokęs skaityti. Kai dviese sėdėsite su knyga, jis pats mokysis iš jūsų teisingai skaityti balsu, išsiaiškinti nežinomo žodžio reikšmę.

Kanados, JAV, D. Britanijos mokslininkai siūlo naują skaitymo šuniui ir su šunimi terapiją. Išbandykite šį metodą, jei Jūsų vaikas nedrąsus, jam trūksta pasitikėjimo skaitant, jis prisibijo skaityti prieš klasę. Pasiūlykite vaikui, kad jis skaitytų  savo augintiniui (šuniukui). Keturkojis „klausytojas“ atleis ir mikčiojimą, ir kitas klaidas. Jis nesišaipys ir nebars. Atvirkščiai: jis vizgins uodegą ir pritars viskam, ką perskaitys Jūsų vaikas. Šuo šalia skaitančio vaiko stimuliuoja jį fiziškai ir dvasiškai. Šuo suteikia vaikui pasitikėjimo, nuramina. Vaikas pasijunta savarankiškas, stiprus. Šuo paprasčiausiai tupi greta, skaitantysis jį glosto ir skaito. Paprastai keturkojis „klausytojas“ užsnūsta ir padeda galvą vaikui ant kelių. O vaikas įsivaizduoja, kad šuo jį girdi ir supranta. Skaitymo šuniui ir su šunimi tikslas yra padėti vaikams įveikti skaitymo sunkumus ir paskatinti pamilti knygą. Todėl, kad šunys yra socialiausi gyvūnai.

Naudoti šaltiniai: Fee Czisch. Vaikai gali daugiau; Leidinys. Skaitykime savo vaikams; www.bone.lt/

Švietimo centro specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


KADA KREIPTIS Į LOGOPEDĄ?

  Kasmet bendras rajono vaikų skaičius darželiuose ir mokyklose mažėja, tačiau vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, vis daugėja.

  Kokios šių sutrikimų priežastys ? Tam tikros kalbos ypatybės gali būti nulemtos genetinių veiksnių, neigiami faktoriai vaisių gali veikti nėštumo periode, gimdymo metu. Kalbos formavimuisi turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos, foneminės klausos (gebėjimo skirti garsus) trūkumai, nepalanki socialinė aplinka (nepakankami socialiniai kontaktai, netaisyklingo aplinkinių tarimo pamėgdžiojimas, netinkamas auklėjimas, kai artimieji neskatina vaiko tobulesnio tarimo, o žavisi ir pamėgdžioja klaidingą tarimą). Taisyklingam garsų tarimui trukdo ir per trumpas poliežuvinis raištis, įvairūs dantų, gomurio ar liežuvio defektai.

 Kada kreiptis į logopedą ? Jeigu vaikas pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą, baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, nesudaro trumpos frazės, baigdamas trečiuosius gyvenimo metus bendrauja savo susikurta kalba, suprantama tik tėvams, penkerių, šešerių metų netaisyklingai taria garsus, švepluoja, mokykloje sunkiau sekasi skaityti ir rašyti.

  Kur kreiptis? Jeigu jums iškilo klausimas, ar vaikui reikia logopedo, kreipkitės į ugdymo įstaigos arba Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedą.

Kalbos ir kalbėjimo tyrimo metu logopedas įvertins jūsų vaiko žodyno apimtį, gramatinę kalbos sandarą, artikuliacinio aparato, garsų tarimo ir foneminės klausos ypatumus. Suteiks išsamią informaciją bei rekomendacijas tėvams apie kalbos ugdymą. Švietimo centro Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje sukaupta nemažai literatūros ir metodinės medžiagos, kurios padės įveikti įvairius kalbos, kalbėjimo sutrikimus.

Nedelskite, nes kalbėjimo ir kalbos sutrikimų įveikimas yra ilgas, nuoseklus procesas, todėl nemažai vaikų, pradėję lankyti mokyklą ir vėliau, susidurs su sunkumais. Sutrikusi kalba turės įtakos ne tik mokymosi rezultatams, dažnai tokie vaikai jaučia ir psichologinį diskomfortą. Problemos neišnyks savaime, todėl jūsų vaikų ateitis priklauso nuo jūsų, mieli tėveliai.

Širvintų rajono Pedagoginė Psichologinė tarnyba įsikūrusi Vilniaus g. 81 (įėjimas iš pastato kiemo pusės).

Švietimo centro logopedė Diana Dalalienė


Vaikas kairiarankis. Ką daryti?

 Prieš šimtą metų į kairiarankį aplinkiniai žvelgė įtariai, beveik kaip į pamišėlį. Šiandien kairiarankiai lyg ir nieko pernelyg nebestebina, bet į tokius žmones vis tiek žiūrima skeptiškai arba su gailesčiu, suprask maždaug taip: visi  vienodi,  o  tavo  vaikas – „balta varna“. Fiziniu ir psichiniu vystymusi kairiarankis vaikas neatsilieka nuo dešiniarankio. Dabar, kai kairiarankystės priežastys žinomos (informaciją apdoroja labiau dešinysis smegenų pusrutulis), galima teigti, kad harmoningam vaiko vystymuisi aktyvesnis naudojimasis kaire ranka įtakos neturi. Vienintelis dalykas, kuris turi įtakos – yra mūsų požiūris į kairiarankį asmenį.

Labiausiai nerimauja tėveliai ir mokytojai, kai kairiarankis pirmokėlis peržengia mokyklos slenkstį. Taip pat neaišku, kaip mokyti vaiką, kurio dominuojančios rankos negalima aiškiai atpažinti: vaikas piešia dešine ranka; rašo, valgo kaire, atlieka kitus darbus ta ranka, kurioje atsiduria reikiamas įrankis. Kai kurie tėvai įsitikinę, kad jiems reikėtų pasikonsultuoti su psichologu, specialiuoju pedagogu, kad specialistai išmokytų jų vaiką naudoti dešinę ranką. Tyrimai rodo, kad mėginimai „perauklėti“ vaiką gali sukelti šalutinių poveikių: mikčiojimą, nervų sistemos sutrikimus, vaikas gali kompleksuoti, tapti uždaresnis.

Jeigu Jums kyla abejonių, kuri vaiko ranka dominuojanti, atlikite testą, atkreipdami dėmesį, kuria ranka vaikas:valgo, piešia, meta kamuolį, karpo žirklėmis popierių, varto knygą, laisto gėles, valosi dantis, meta šiukšles, rakina duris, rišasi batus. Duokite tą pačią užduotį atlikti dešine, o po to kaire ranka. Piešiant dešine ranka kairiarankio vaiko judesiai netikslūs, raštas netvarkingas, skaičiai netaisyklingi, kairė ranka nevalingai nori padėti dešinei. Stebėdami matysite, kuria ranka vaikas lengviau ir maloniau dirba. Papildomi požymiai, rodantys, kad jūsų vaikas gali būti kairiarankis:rašydamas ar skaičiuodamas jis gali supainioti atskiras raides ar skaičius, knygas daugiausiai varto kaire ranka ir nuo pabaigos į pradžią, judant dominuoja kairė koja, tarp giminaičių dažnai pasitaiko kairiarankių, kaire ranka atlieka kasdienius spontaniškus veiksmus, pavyzdžiui, ima daiktus.

Jei daugelį iš paminėtų veiklų vaikas atlieka kaire ranka, tai reiškia, kad jis kairiarankis. Jokiu būdu nesistenkite vaiką perorientuoti. Įsivaizduokite,  kad Jūsų vaiko gebėjimas aktyviau naudoti kairę ranką yra tas pats, kaip pavyzdžiui, kai kurių žmonių gebėjimas pasiekti liežuviu nosies galiuką. Bėgant laikui pastebėsite, kad jis linksta į muziką, turi puikią vaizduotę, pasižymi originalumu ir gebėjimu puikiai įsiminti informaciją. Už visus šiuos gabumus yra atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis.

Labai svarbu tėveliams skirti savo laiko ir dėmesio papildomai mokant vaiką skaityti, rašyti, skaičiuoti, nes šie dalykai gali šiek tiek sunkiau sektis. Svarbu, kad kairiarankį vaiką auginantys dešiniarankiai tėvai viską rodytų kaire ranka, o kai vaikas susidurs su sunkumais, paskatintų jį viską daryti kaire ranka. Kadangi vaiko vaizduotė labai laki, sudėtingus mokslus geriausia aiškinti žaidimų forma. Pavyzdys: kad vaikas geriau įsidėmėtų abėcėlę, sukurkite asociacijų grandinėlę. Pasvarstykite, į ką viena ar kita raidė panaši. Kairiarankiai vaikai yra labai emocionalūs ir jautrūs, su jais bendrauti ir elgtis reikia itin geranoriškai. Girkite vaiką tiek už mažus, tiek už didelius pasiekimus, ir būtinai akcentuokite, kad jam sekasi vis geriau.

Kad Jūsų vaikui gyventi būtų paprasčiau, pasirūpinkite tinkamomis kanceliarinėmis prekėmis: rašikliais, žirklėmis, pieštukais, liniuotėmis. Nepamirškite, kad šviesa darbo vietoje turi kristi iš dešinės pusės, o mokykliniame suole tokį vaiką reikia sodinti iš kairės, kad jis nepersikreiptų ir neužstotų lapo paviršiaus.

Dabar, kai jau žinote, su kokiomis problemomis vaikas gali susidurti mokykloje, pasistenkite paruošti jį tam iš anksto.

Švietimo centro specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė 


Kaip padėti vaikui suprasti ir taisyklingai vartoti prielinksnius?

 Tėvai, seneliai – pirmieji ir pagrindiniai auklėtojai, mokytojai, kurie išmoko savo vaiką vieno pagrindinių dalykų gyvenime – kalbos.

Ikimokyklinis amžius – tinkamiausias vaikų kalbos ugdymo, žodyno turtinimo laikotarpis. Šiame amžiuje greitai vystosi rišlioji kalba, ilgėja, tobulėja sakiniai. Plečiantis žodynui, vaikai vartoja daugiau žodžių, todėl teisingai derinti juos sakinyje ne visada sekasi. Vaikams sunku suvokti ir pritaikyti gramatikos dėsnius, iš kurių vienas sudėtingiausių – prielinksnių vartojimas su daiktavardžių ir įvardžių linksniais. Nepakankamas prielinksnių reikšmių žinojimas, netiksli šnekamoji kalba vėliau įtakoja mokinių rašytinę kalbą (rašo sujungdami atskirus žodžius: antstalo, pomedžiu). Norint šių klaidų išvengti, reikia mokyti vaikus išgirsti ir suvokti kalbos sraute prielinksnį kaip atskirą žodį.

Parankiausia tai daryti parodant, kaip skirtingi prielinksniai keičia erdvės, laiko, vietos ir kitokius santykius tarp atskirų daiktų. Mokytis padeda instrukcijos, žaidimai, iliustracijų knygose aptarimas. Ypač tinka žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, kurie reikalauja tam tikros manipuliacijos su daiktais. Pradėti reiktų prielinksniais, kuriuos vaikai vartoja pirmiausia (į, iš, ant, su…). Skirtingose situacijose modeliuojami skirtingi vaidmenys.

  • Vaikas – suaugusiojo instrukcijų vykdytojas. „Dėk nosinę į kišenę“. „Išimk dėžutės pieštuką“.

„Įdėk skirtuką į knygą, o dabar ant knygos“. „Pakalbėk telefonu su močiute“.

Vėliau užduotis galima pasunkinti, kitaip pakreipti: sukeisti daiktus vietomis, pateikti sunkiau ištariamus, rečiau girdimus prielinksnius (aplink, virš, tarp, už, po…). „Prieš namą nupiešk tvorą, tvoros medį, kamino kylančius dūmus, ant šakos kabantį obuolį, per kiemą bėgantį šunį“. „Padėk lėkštę ant stalo, stalčiaus išimk šaukštą ir padėkšalia lėkštės“.

  • Vaikas – stebėtojas ir aktyvus pasakotojas. Vaikas atsako į Jūsų klausimus, išvardindamas konkrečioje vietoje esančius daiktus arba pasakodamas siužetinį paveikslėlį. „Kas yra ant palangės, ant kilimo, po stalu, lango, virš lovos,šalia kėdės, prie namo?“ „Po kuo palindo peliukas?“ (Po puodeliu). „Autobusas be ko?“ (Be rato). „Kas ateis pošeštadienio, po nakties, po žiemos?“

Tokie žaidimai ne tik padeda suprasti prielinksnių reikšmes, bet ir lavina erdvinį, optinį, girdimąjį suvokimą, dėmesį, mąstymą.

Bendravimas su bendraamžiais, taisyklinga kalba šeimoje, ugdytojų tiesioginis pavyzdys yra pagrindas vaiko kalbos raidai.

Kur kreiptis, jei vaiko kalba atsilieka ar yra netaisyklinga?

Jei įtariate, kad vaikui reikia specialistų pagalbos, kreipkitės į Švietimo centro (vadovaujamo direktorės D. Vinciūnienės) Pedagoginę psichologinę tarnybą. Mus rasite Vilniaus g. 81 (įėjimas iš kiemo pusės). Logopedas, specialus pedagogas patars, pakonsultuos tėvelius, kaip galima ugdyti vaikų kalbą, mokyti taisyklingai reikšti mintis, bendrauti dialogu. Geriausių rezultatų pasieksime tarpusavyje bendradarbiaujant.

Straipsnyje buvo naudota medžiaga: Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų, ugdymas; A. Bagdonas. Mokymosi negalės; J. Lendraitienė, N. Zinkevičienė. Prielinksniai ir garsai paveikslėliuose; www.peliukai.lt

Švietimo centro specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


KAI VAIKAS NEKALBA

       Vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, vis daugėja. Ne tik daugėja vaikų, kuriems reikalinga logopedo pagalba, bet ir sunkėja vaikų sutrikimai (didesniam skaičiui vaikų nustatyta sulėtėjusi kalbos raida, kalbos neišsivystymas). Tėveliai žino, kad su tokiais vaikais reikia pradėti dirbti kuo anksčiau, todėl vis dažniau ateina pasikonsultuoti jiems rūpimais kalbėjimo ir kalbos sutrikimų įveikimo klausimais.

Apibrėžti, kada tiksliai vaikas turi pradėti kalbėti, nelengva. Dėl sutrikusios stambiosios ir smulkiosios motorikos vystymosi, dėl nepakankamo garsinio dėmesio koncentracijos, psichinių traumų (stipriai išgyvena išsiskyrimą su artimaisiais, tėvelių pernelyg didelis rūpinimasis), dėl galvos smegenų pažeidimų ikigimdyviniame ir pogimdyviniame laikotarpyje, dėl klausos problemų, paveldimumo, dėl skirtingų kalbinių sąlygų, vaiko kalbos plėtotė gali vėluoti.

Mažamečiai komunikuoja gestais, mimika, bet pasitaiko, kad verbalios išraiškos dažnai iki trijų metų nėra arba ji būna nekokybiška. Tėvams, pedagogams bei pagalbos specialistams kelia susirūpinimą vaikai, kurie sunkiai bendrauja žodžiu. Nereikia praleisti geriausio vaiko kalbos vystymosi periodo nuo 2 iki 3 metų.

Ką galite nuveikti drauge?

Svarbu sužadinti vaiko smalsumą, vaizduotę, skatinti, klausinėti ir kalbėti, kantriai ir maloniai atsakinėti į visus vaiko klausimus, dažniau drąsinti ir girti vaiką. Klysta tėvai, kurie vis   prašo:  „pakartok‘, „pasakyk“. Vaikui, kuris pastoviai girdi tik „sakyk“, „kartok“, formuojasi negatyvus požiūris į kalbą – vaikas atsisako kalbėti. Jis nekalba ne tik prašomas tėvų, bet ir kitose situacijose.

Reikia vaikui sukelti norą kalbėti. Sudaryti tokias žaidybines situacijos, kurios reikalauja vaiko atsakymo. Paslėpkite žaislus ir prašykite, kad vaikas ieškotų, o radęs – įvardintų, pvz.: radau lėlę, mašiną. Rodykite, kaip naudotis įprastais daiktais, pvz., puoduku – imituojame gėrimo veiksmą. Įvardinkite atliktą veiksmą. Vaikščiodami lauke, atkreipkite dėmesį į daiktus ar įvykius, pvz., katė laka, gėlė žydi ir pan. Paklauskite, ką vaikas mato. Skatinkite vaiką pavadinti daiktus maloniai, paprašykite padėti daiktą į skirtingas vietas ir pasakyti, kur padėjo: ant stalo, po stalu, prie stalo, už stalo ir pan. Žadinkite susidomėjimą knygutėmis. Dainuodami linguokite kūnu ir linksėkite galva pagal muziką. Įsiklausykite į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), šėk šėk (šarka), ga ga (gandras) ir kt.; automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (karvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta) ir pan. Juos mėgdžiokite. Skambinkite, barškinkite, grokite su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais). Paprašykite vaiko, kad jis parodytų, kurie du daiktai (žaislai) skambėjo.

Tuo pačiu metu reikia lavinti kalbos aparatą atliekant artikuliacinę mankštą. Tai darykite ryte,  vakare prausiantis; valantis dantis – vaiko prašykite paskalauti, suspaudus lūpas; pro suspaustas lūpas leisti vandenį srovele; liežuvėliu patikrinti, ar švariai išsivalė dantukus (braukoma liežuvio galiuku per viršutinius, po to apatinius dantukus); valgant galima paprašyti nulaižyti šaukštą (palaipsniui didinant atstumą tarp šaukšto ir liežuvio); parodyti, kaip laka katytė; pažaisti su vaiku prie veidrodžio – parodyti įvairias mimikas (pyksta, juokiasi, raukosi ir t.t.); pažaisti  arkliukais (kaip caksi?); parodyti,  koks ilgas drambliuko straublys (dūdelė); parodyti, kaip pyksta šuniukas  ir  t.t.

Kalbos vystymasis artimai susijęs su smulkiosios motorikos išsivystymu. Kai tobulėja rankų judesiai, vaikas vystosi visapusiškai. Duokite savo vaikui spausti guminį kamuoliuką, plėšyti, glamžyti, sagstyti, verti, aplikuoti, konstruoti, lipdyti, vynioti, kirpti, varstyti.

Taip vaikai po truputį išmoksta taisyklingai vartoti daugelį žodžių, turtėja žodynas, kalbos supratimas, lavėja smulkioji motorika, artikuliacijos aparatas. Neužmirškite girti ir džiaugtis savo mažylio pasiekimais, ypač svarbu  mažąjį pagirti  esant šalia  kitiems šeimos nariams. Sėkmės ir kantrybės Jums ir Jūsų mažyliui!

Jeigu Jums kiltų klausimų, pagalbos galite kreiptis i Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorę Daivą Vinciūnienę ir logopedę Dianą Dalalienę. Mus rasite Vilniaus g. 81, tel. 838249161.

Straipsnis paruoštas remiantis S. Denikytės, Z. Mamonienės. G. Musteikienės leidiniu ,,Saulutė“.

Švietimo centro logopedė Diana Dalalienė


Mano vaikas noriai mokosi

Vaiko norą mokytis lemia ne tik geras mokytojas, įdomios užduotys, bet kartais iš pirmo žvilgsnio visai nesusiję su ugdymosi procesu dalykai. Tai gali būti draugų būrys, su kuriais noriai einama į mokyklą, išskirtiniai gebėjimai kurioje nors srityje, dėl ko vaiką visi vertina, galimybė po pamokų lankyti įdomų būrelį ir pan.

Dalykai, kurių mes mokomės mokykloje, yra reikalingi ne tik tam, kad mes išmoktume skaičiuoti ar žinotume, kodėl su elektra reikia elgtis labai atsargiai arba koks buvo veikėjo vardas vienoje iš knygų. Mokykloje yra lavinami mūsų gebėjimai mąstyti, analizuoti, kūrybiškai spręsti užduotis, apibendrinti ir daryti išvadas … Visi šie gebėjimai yra labai svarbūs suaugusiojo gyvenime.

Reikia pripažinti, kad 12 mokslo metų mažai panašūs į linksmą pasivaikščiojimą atrakcionų parke. Vaikams ir paaugliams lankyti pamokas, kurios jiems nėra įdomios, būna labai sunku. Tai ką gi gali padaryti tėvai, kad palengvintų vaikų mokymąsi?

Vaikams turi būti aišku, dėl ko jie mokosi. Jeigu anksčiau ryšys tarp gerų pažymių ir pasisekimo gyvenime buvo aiškiais matomas, tai šiandien geri pažymiai dar negarantuoja pasisekimo. Vaikus reikia sudominti aplinkiniu pasauliu, padėti pamatyti už sausų faktų slypinčią skaičių ir raidžių magiją. Bandykite sieti mokymosi dalykus ir kasdienį vaiko gyvenimą: išeidami į lauką skaičiuokite lapus, rūšiuokite akmenukus pagal dydį, serviruokite vakarienę skaičiuodami, kiek ir kokių produktų dedama ant lėkščių, kurkite istorijas apie skaičius ir raides.

Stebėkite ar vaikui nėra nuobodu mokykloje. Nuobodulys gali paskatinti nenorą atlikti bet kokias mokyklines veiklas. Stebėkite ir analizuokite šio reiškinio priežastis. Gali būti, kad vaikas gauna per lengvas užduotis – tada bandykite jas sunkinti, taip pat nuobodulį gali kelti nežinojimas, ką su įgyjamomis žiniomis daryti, – tada susiekite jas su vaiko pomėgiais.

Labai dažnai vaikai nori būti panašūs į jiems reikšmingą asmenį – tai gali būti tėvai, dėdės arba tetos, vyresni broliai arba seserys, filmukų veikėjai bei pasakų herojai. Atpažinkite tą asmenį ir atraskite tas jo savybes bei bruožus, kurie paskatintų vaiko norą mokytis (pvz., žmogui – vorui labai gerai sekėsi mokytis, tai jam padėdavo apskaičiuoti savo skrydžių trajektorijas).

Vaikams turi būti aišku, kad gavus blogus pažymius, jūsų teigiama nuomonė apie jį patį nepasikeis. Išgyvendamas dėl nesėkmių ir girdėdamas jūsų neigiamą nuomonę apie save, vaikas palaipsniui gali patikėti, kad yra kvailas ir nieko nesugeba padaryti. Stenkitės vertinti tik vaiko poelgius ir nebijokite įvardinti išgyvenamų jausmų, pvz. „Aš tikėjausi daugiau. Dabar tu supranti, kad namų darbams kartais reikia skirti ne 20, o 50 minučių“ arba „Kodėl tu nepaprašei pagalbos? Mes gi esame šalia tavęs“.

Girkite vaiką tik tada, kai jis iš tikro to nusipelnė. Besaikis gyrimas be priežasties  gali paskatinti vaiko tinginystę ir įtikėjimą savo išskirtinumu bei sumažins norą mokytis. Vaikas gali galvoti „Kam man stengtis, jeigu aš vis tiek esu labai protingas“ arba „Valio! Mūsų šeimoje visiems lengvai sekasi mokslai. Tegul mokosi tie, kuriems ne taip pasisekė“. Tokiu būdu ir labai gabus vaikas praras norą mokytis ir siekti užbrėžtų tikslų. Tačiau nereikia pamiršti girti vaiko už pastangas ir pasiektus rezultatus. Vaikams yra būtinas grįžtamasis ryšys dėl jų atliekamų veiksmų „Kaip spindi tavo akys! Papasakok, kas atsitiko“ arba „Man patinka, kaip tu sugalvojai išspręsti šią užduotį“ ir pan.

 Kiekvienas vaikas yra asmenybė, kuri turi savo pomėgių, svajonių, stipriąsias ir silpnąsias puses. Todėl visiems vaikams reikia parinkti „ypatingus raktus“, kurie skatins norą mokytis ir gilinti turimas žinias. Leiskite laiką kartu, kalbėkitės, domėkitės vaiko aplinka ir vidiniu pasauliu – tai leis jums sukurti palankią aplinką vaiko ugdymuisi. Sėkmės!

Švietimo centro psichologė Olga Gerviatovič


Penktokų tėvams

Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologas siūlo atkreipti dėmesį į penktokų adaptaciją, pradėjus mokytis mokyklos pagrindinio ugdymo pakopoje.

Vaiko perėjimas iš pradinio ugdymo pakopos į pagrindinį visada yra lydimas tam tikrų netikėtų sunkumų. Kodėl taip nutinka?

Vaikui baigus pradinę mokyklą, dauguma tėvų tiki, kad sunkiausios dienos jau praeityje. Vaikas išmoko mokytis, nebijo mokyklinės aplinkos ir išsiskyrimo su tėvais, todėl niekas netrukdo gilinti turimų ir siekti naujų žinių. Deja, labai dažnai lūkesčiai nėra pateisinami ir vietoje naujų laimėjimų mes matome, kad vaikui kyla naujų sunkumų. Kas lemia tokių sunkumų atsiradimą?

·      Staigus mokymosi sąlygų pasikeitimas. Anksčiau buvo viena klasė ir vienas mokytojas, o dabar – daug mokytojų ir daug klasių, todėl vaikui reikia laiko pritapti ir priprasti prie naujos tvarkos.

·      Naujų reikalavimų atsiradimas. Kiekvienas mokytojas turi tam tikrų reikalavimų, kurie gali labai skirtis: vienas mokytojas prašo 12 lapų sąsiuvinio, o kitas – 48, anglų kalbos žodynėliui reikalingas atskiras sąsiuvinis, o lietuvių kalbos taisyklės surašomos sąsiuvinio gale.

·      Vaidmens pokyčiai. Pradinio ugdymo pakopoje ketvirtokas jau buvo „suaugęs“ – jis buvo vyriausias, visi jo klausėsi, o atėjęs į penktą klasę jis atsiduria „mažiuko“ vaidmenyje – jis yra jauniausias ir silpniausias tarp visų mokyklos vaikų.

·      Mokymosi spragos. Mokymosi proceso metu daugumai vaikų susikaupia prastai įsisavintų temų nuotrupos, neatidirbti įgūdžiai, kurie vėliau trukdo naujos informacijos supratimui ir išmokimui.

·      Kontrolės stoka. Atskirų dalykų mokytojai negali skirti tiek daug laiko kiekvienam vaikui ir patikrinti visų jo įgūdžių, kaip tai gali padaryti pradinės mokyklos mokytojas. Pertraukų metu penktokas bendrauja su vyresniais vaikais ir, deja, ne visada jų įtaka būna teigiama.

            Ką gali ir turi padaryti tėvai, kad penktoko prisitaikymo periodas praeitų greičiau ir sklandžiau? Skatinkite vaiką pasakoti apie jo mokyklinį gyvenimą, skirkite daugiau dėmesio detalėms, pabandykite įsiminti klasės draugų ir mokytojų vardus. Reguliariai kalbėkite su vaiku apie jo mokyklinius pasiekimus ir sunkumus. Padėkite vaikui ruošti namų darbus, tačiau neatlikite jų už jį. Išmokykite vaiką vertinti jo namų darbų kokybę: ar viskas buvo aišku, ar visi terminai yra suprantami ir panašiai. Pradžioje jūs kartu su vaiku galite sudaryti atmintinę, kurioje bus aiškiai surašyta, kaip ir kokia seka reikia ruošti namų darbus.

Jeigu nepaisant visų jūsų pastangų mokymosi sunkumai išlieka – kreipkitės kvalifikuotos pagalbos į mokytojus ar Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistus. Specialistai visada pasirengę suteikti informacijos jums rūpimais klausimais. Su mumis galite susisiekti šiuo adresu – Švietimo centras, Vilniaus g. 81 arba paskambinę telefonu (8-382) 49 161.

Švietimo centro PPT  psichologė Olga Gerviatovič


Kas auklėja mūsų vaikus?

            Kokiu žmogumi vaikas taps ateityje priklauso nuo daugelio veiksnių. Prie reikšmingiausių veiksnių yra priskiriama šeima. Psichologai ir pedagogai šiai minčiai visada pritardavo. Nuo senų laikų išliko pasakojimas apie tai, kaip graikų filosofas Diogenas sudavė besikeikiančio jaunuolio tėvui. Per praėjusius amžius mintis apie tėvų atsakomybę išliko mažai pakitusi.

            XIX–XX amžių sandūroje psichologas Z. Freudas iškėlė hipotezę apie žymų tėvų vaidmenį formuojantis vaiko asmenybei. Jo pažiūros buvo plačiai kritikuojamos, tačiau būtent jos apsprendė rekomendacijas tėvams auklėjant vaikus. Kiti žymūs psichologai Watsonas, Spokas irgi skyrė daugiausiai dėmesio tėvų vaidmeniui.

            Šiandien galima teigti, kad hipotezė dėl tėvų reikšmingumo auklėjant vaikus, sulaukia vis daugiau kritikos. Yra atliekami skirtingi tyrimai, kuriais siekiama įrodyti, kad aplinka, kurioje vaikai praleidžia laiką, irgi lemia asmenybės formavimąsi.

            Nustatyta, kad vaiko asmenybę lemia aplinka, kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko arba kurioje vyksta jam reikšmingi įvykiai. Ar Jūs atkreipiate dėmesį, kad daugelio dalykų, kurių patys tėvai nemoka, jų vaikai išmoksta gana greitai. Tai įrodyta tiriant imigrantų vaikus, kurie žymiai greičiau ir be didesnių sunkumų išmoksta kalbą, bendraudami su bendraamžiais, o ne su tėvais, arba vaikus kurčiųjų šeimose.

Griežtas tėvų elgesys, taikomos bausmės dažnai (kartais tėvų reakcijos būna perdėtos arba nepagrįstos) yra ne tėvų auklėjimo būdas, o reakcija į tam tikrą netinkamą vaikų elgesį. Tai parodo, kad ne tik tėvai lemia vaikų elgesį.

            Buvo atliekami tyrimai, kurių tikslas nustatytų įgimtų savybių (paveldimumo) svarbą asmenybės ir elgesio formavimuisi. Atlikti dvynių tyrimai parodo elgesio ir asmenybių panašumą dvynių tarpe, kurie augo skirtingose šeimose ir nebendravo tarpusavyje. Panašūs tyrimai atlikti tiriant tam tikrų elgesio formų paplitimą. Jie parodo, kad dalis jų yra paveldima (vadinasi jos pasireiškia nepriklausomai nuo to ar vaikas gyvena su biologiniais tėvais, ar yra įvaikintas).

            Apibendrinant, galima teigti, kad vaiko asmenybės formavimąsi lemia 3 pagrindinių veiksnių derinys: įgimtos savybės, tėvai (šeima) ir aplinka. Remiantis tuo galima teigti, kad visi mes daugiau arba mažiau esame atsakingi už vaikų auklėjimą – ir nuo mūsų priklauso kokiu žmogumi taps vaikas ateityje.

            Todėl kai vaikui kyla sunkumų namuose arba mokykloje, mes neturime aiškintis kas dėl to kaltas (blogai vaikus išauklėję tėvai ar netinkamai ugdantys mokytojai), o kartu ieškoti galimų problemų sprendimo būdų. Bendras darbas padidina tikimybę greitai ir tikslingai suteikti vaikui reikiamą pagalbą.

Širvintų rajono švietimo centro  pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Olga Gerviatovič


Ką daryti, jei vaikas meluoja

Vaikų fantazijos yra nuostabios! Kartais vaikai papasakoja tokių istorijų, kurių nesugalvotų netgi populiariausi rašytojai. Tačiau ar galima visas vaikų sugalvotas istorijas vadinti melu? Kyla abejonių. Kas iš mūsų vaikystėje neišgyveno vaizduotėje nuostabių, užburiančių kelionių, nėra atradęs paslėptų lobių. Tai kas gi yra vaikų melas: savisaugos būdas, bandymas sugretinti realybę su svajonėmis ar nesulaikomas fantazijos polėkis?

Mes pripratome priešpastatyti melą tiesai ir smerkti melagį, verčiantį patikėti nebūtais dalykais. Tačiau vaikui riba tarp melo ir tiesos nėra tokia aiški. Meluojantis vaikas, tiek pat tiki savo melu, kiek supranta, kad kalba netiesą. Kartais melas padeda vaikams pritaikyti realybę savo reikmėms, taip pas vaiką gali atsirasti nematomas draugas, kuris jį visur lydi. Fantazijų pasaulis vaikams – tai terpė, kurioje jie gali gauti viską, ko jiems trūksta realiame pasaulyje. Kuo vyresnis vaikas tampa, tuo aiškiau jis supranta ribą tarp melo ir tiesos, ir jeigu vaikystėje jis fantazavo, tai dabar meluoja turėdamas tam tikrų tikslų. Kalbėti apie priežastis, kurios skatina vaikus meluoti, gana sunku. Dažniausiai yra įvardinamos tokios priežastys, dėl kurių vaikas gali meluoti:

  • priimdamas savo fantazijas už tikrovę;
  • norėdamas pasirodyti įdomiu ir reikšmingu kitų žmonių akyse;
  • norėdamas paslėpti nusižengimą;
  • norėdamas išvengti situacijos, kuri jam kelia nerimą;
  • nemokėdamas arba bijodamas pasakyti tiesą;
  • nepasitikėdamas suaugusiais.

Tai yra tik kelios galimos priežastys, kurios gali paskatinti vaiką griebtis melo. Bandydami išsiaiškinti kas verčia vaiką meluoti, jūs galėsite parinkti tinkamiausią reagavimo būdą. Žemiau bus pateikti patarimai, kaip jūs galėtumėte reaguoti į vaiko melą.

1.    Jeigu vaikas meluoja dėl nereikšmingų dalykų („Mama, aš nieko neišpyliau ant grindų“), tai nesiginčikite su juo: „Gerai, tačiau reikia išvalyti grindis. Prašau, paimk šluostę“.

2.    Nesiginčikite, kai vaiko melas akivaizdus: „Jeigu nori, gali sakyti, kad šito nedarei, bet aš mačiau, kaip tu numetei popieriuką už sofos. Paimk jį ir išmesk į šiukšlių dėžę“.

3.    Visada pataisykite vaiką, kai jis meluoja. „Ne. Tai netiesa. Tiesa yra tokia, kad…“.

4.    Galite su vaiku repetuoti, kaip sakyti tiesą. „Jolanta, pasakyk prašau: „Tėti, tai aš netyčia ištryniau žinutę autoatsakiklyje“.

5.    Jeigu vaikas pradeda labai dažnai meluoti, tai jūs būtinai turite susikoncentruoti ties šia problema: „Tu tampi vyresnis ir aš turiu tavimi pasitikėti. Jeigu aš tavimi netikėsiu, tai neleisiu daryti to, kas reikalauja mano pasitikėjimo tavimi, pvz., neleisiu nakvoti pas draugą arba turėti daug kišenpinigių“.

6.    Pagirkite vaiką už pasakytą tiesą, ypač jei jis turėjo galimybę pameluoti: „Ačiū, kad atėjai ir pasakei tiesą apie išdaužtą langą. Tu atlieki kilnų darbą kai pasakai tiesą, nors žinai, kad už tai gali sulaukti nemalonumų“.

7.    Parodykite vaikui, kad juo tikite: „Nors tu man šiandien pamelavai, aš žinau, kad dažniausiai tu linkęs sakyti tiesą“.

8.    Mokykite vaiką, pateikdami jam pavyzdžių: „Šiandien parduotuvėje aš radau piniginę ir atidaviau ją apsaugos darbuotojui“.

Tokie patarimai gali padėti jums tada, kai vaikas pradeda meluoti. Šie patarimai nėra „vaistas“ nuo melo, tai tik vienas iš būdų sumažinti jo pasireiškimo dažnumą. Svarbiausias dalykas yra atvira ir nuoširdi atmosfera šeimoje, kai vaikas mato tinkamą pavyzdį ir žino, kad bet kokiu atveju sulauks artimųjų meilės ir paramos.

Širvintų rajono švietimo centro  pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Olga Gerviatovič


Ko NEGALIMA sakyti vaikui?

Kalbėti su vaikais reikia labai atsargiai, kadangi kiekvienas žodis gali paveikti tolimesnį vaiko gyvenimą. Bendraudami su vaikais mes kartais nepastebime, kaip pasakytas žodis sukelia žalą vaikui. Žalą vaikui gali sukelti paprasti ir kasdienybės dalimi tapę pasakymai. Tokie pasakymai, kurie kaip auklėjimo stiliaus dalis yra perduodami iš kartos į kartą. Tokio auklėjimo pasekmė – ištisos vaikų kartos, kurias visą gyvenimą lydi vaikystės kompleksai ir baimės. Tačiau daugelio problemų būtų galima išvengti, jei su vaiku butų tinkamai bendraujama.

Toliau pateikiami dažniausiai naudojamų pasakymų pavyzdžiai, kurie atrodo priimtinais, bet gali labai paveikti tolimesnį vaiko gyvenimą, jo gebėjimą bendrauti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

·         „Paimk, tik nusiramink“. Žinoma, iškęsti kelias valandas vaiko maldavimų „na prašau, na tik truputį“ sugeba tik nedaugelis tėvų ir juos galima suprasti. Tačiau pasakę „taip“ tėvai, patys to nenorėdami, parodo vaikui, kad maldavimų ir verksmų pagalba galima pasiekti visko, ko nori, ir griežtas pirmas tėvų „ne“ nieko nereiškia.

·          „Visi vaikai kaip vaikai, o tu … “ Menkindami vaiko gebėjimus, mes žeminame vaiko savigarbos lygį, jis nesąmoningai pradeda atitikti jam klijuojamas etiketes arba mėgdžioja tėvų elgesį ir pats pradeda juos kritikuoti.

·         „Dar kartą tai pamatysiu – aš tau įkrėsiu“. Kaip taisyklė, tėvai apsiriboja tik grasinimais ir visi pažadai nueiti į mokyklą, neduoti saldainių taip ir lieka tik žodžiais. Todėl labai greitai jie tampa beverčiais. O jeigu vieną „šimtąjį“ kartą tėvai įvykdo savo grasinimus – vaikas nusimena, be jokio teigiamo efekto. Vaikas turi tiksliai žinoti, ko galima laukti kiekvienu atveju.

·          „Matai, tau nesiseka – duok, aš padarysiu“. Mažylis bando užrišti batų raištelius arba bando užsisegti drabužius, o jums jau laikas išeiti. Žinoma, paprasčiau padaryti pačiam, nekreipiant dėmesio į vaiko pasakymą „aš pats“. Besikartojant tokiai situacijai, vaikas greitai atpras būti savarankiškas – o kam stengtis, jeigu suaugęs žmogus vis tiek barsis? Po kurio laiko suaugęs žmogus ir vėl taip elgsis, bet jau dėl vaiko nesavarankiškumo ir iš įpratimo vėl viską padarys pats (išspręs uždavinį, nuspręs kur vaikas studijuos).

·         „Greitai nustok! “ Tokiu tonu galima kalbėti tik su vaiku. Vyras, žmona, kaimynas, viršininkas – kiekvienas įsižeistų dėl tokio bendravimo ir pareikalautų atsiprašymo. Vaikas irgi įsižeidžia jausdamasis beteisiu. Todėl vietoj to, kad vykdytų jūsų nurodymus, parodo savo nepasitenkinimą elgesio, o paaugliai – atsikalbinėjimų pagalba.

·          „Nesijaudink dėl smulkmenų“. Tai iš tikrųjų gali būti smulkmena – draugės pavadino marškinėlius kvailais, namelis iš kubelių sugriuvo, mašinėlės nedavė. Tačiau prisiminkite save tokiame amžiuje – ar tai nebuvo rimta problema? Jeigu tėvai to nesupranta, kitą kartą vaikas tėvams nieko nepasakos. Demonstruodami abejingumą vaiko problemų atžvilgiu tėvai rizikuoja netekti  vaiko pasitikėjimo ir ateityje nesužinoti apie tikrai rimtas problemas.

·          „Tu turi suprasti, kad … “ Ir toliau pagal sąrašą: gamtą reikia saugoti, nepraleidinėti pamokų, padėti tėvams, žiemą nešioti kepurę … Balsas nuobodus, pamokančios intonacijos. Kokia bus reakcija? Daugeliui vaikų kyla apsauginė reakcija, taip vadinama prasminė užsklanda – vaikas tiesiog „nustoja“ suvokti tėvų kalbas ir iš tiesų „nesupranta“ to, kas jam yra sakoma.

·         „Berniukai (mergaitės) taip nesielgia!“ Mergaitė turi būti tvarkinga ir nelaipioti medžiais, berniukai – neverkti ir mėgti sportuoti. Kitaip berniuką gali visaip pravardžiuoti, o mergaitė neištekės. Nuolat tai kartodami,  tėvai suformuoja vaikų elgesio standartus. Suaugęs toks berniukas savo emocionalumą laikys kuo nors netinkamu, o mergaitė gėdysis dėl „nemoteriškos“ profesijos arba nevisai sutvarkyto buto.

·         „Ne, mes šito nepirksime, nes nėra pinigų“. Toks pasakymas leidžia manyti, kad jeigu būtų pinigai, tai būtų galima nupirkti dėžę šokolado arba dar vieną monstrą. Taip pasakyti žymiau lengviau, negu bandyti vaikui aiškinti apie biudžeto sudarymą, mokėjimą elgtis su pinigais.

·         „Jeigu tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu“. Toks pasakymas tik paskatina vaiko mintis apie savo nereikalingumą ir nereikšmingumą. Vaikas gali pradėti manyti, kad niekam nėra reikalingas ir tėvų meilė yra tik paskatinimas už tinkamą elgesį.

Bendraudami su vaikais suaugę dažnai leidžia sau sakyti ir daryti tai, ko su suaugusias tikrai nedarytų bijodami pasekmių. Reikėtų turėti omeny, kad vaikai yra labai imlūs išsakomoms pastaboms (ypač iš tėvų pusės) ir pasižymi puikia atmintimi, todėl kalbant su jais reikia būti labai atsargiais ir visada prisiminti, kad pasakyti žodžiai gali paveikti tolimesnį atžalos gyvenimą.

Širvintų rajono švietimo centro  pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Olga Gerviatovič


Žaidimų vaidmuo vaiko gyvenime

S. Makarenko teigė, kad žaidimui tenka svarbus vaidmuo vaiko gyvenime, toks pat, kokį suaugusiojo gyvenime užima darbas, veikla; kaip vaikas elgiasi žaisdamas, taip jis ir dirbs.

Žaidimai lydi žmogų nuo senų laikų ir yra svarbiausia vaikų veikla bei raidos pagrindas. Žaidimai yra langas, per kurį vaikas pažįsta pasaulį. Vaikai be poilsio tyrinėja savo aplinkinius daiktus, todėl svarbu sukurti turiningą aplinką, kuri paskatins vaiko raidą ir smalsumą.

Deja, tenka pripažinti, kad dauguma tėvų vertina žaidimus tik kaip tuščią laisvalaikio praleidimo formą. Dažnai vaikas siunčiamas žaisti tik tam, kad netrukdytų aplinkiniams. Labai dažnai žaidimas yra universali priemonė bet kokiu būdu užimti vaiką, kad jis netrukdytų suaugusiems. Toks požiūris į žaidimų vaidmenį vaikų gyvenime yra neteisingas ir kartais netgi žalingas, kadangi netinkami žaidimai trukdo vaiko raidai ir tinkamų įgūdžių formavimuisi.

Visus žaidimus, kuriuos vaikai žaidžia iki 10 metų, galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes:

  • Judėjimo žaidimai. Tokie žaidimai padeda vaikams išmokti laikytis taisyklių, bendrauti su kitais vaikais. Žaisdamas vaikas lavina motorinius įgūdžius bei rankų ir kojų koordinaciją.
  • Lavinamieji žaidimai. Tokie žaidimai turi daug reikšmės, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams. Žaisdamas vaikas pažįsta aplinkinį pasaulį, jo reiškinius. Žaidimai lavina visus vaiko gebėjimus: loginį mąstymą, vaizduotę, atmintį, dėmesį ir kt. Prie lavinamųjų žaidimų priskiriami šie žaidimai: delionės, konstruktoriai, loto, domino ir pan.
  • Vaidmeniniai žaidimai. Tokie žaidimai leidžia vaikams iš anksto susipažinti su suaugusiųjų pasauliu, pasirinkti įdomias veiklos sritis, teisingai suprasti darbo reikšmę ir žmonių tarpusavio santykių ypatumus.

Suaugusieji yra ne tik praktinių žinių ir įgūdžių šaltinis (mokėjimas rengtis, praustis, teisingai valgyti), bet ir moko vaikus žaisti. Tėvai rodo vaikams kaip veikia vienas arba kitas žaislas, kaip juo teisingai naudotis, tokiu būdu skatinama vaiko raida. Pažindamas pasaulį vaikas mokosi kopijuoti aplinkinių elgesį, kalbą – tai natūralus procesas, kuris skatina vaiko kūrybiškumo raidą. Tokio proceso buvimas lemia vaiko gebėjimą prisitaikyti prie naujos aplinkos, užmegzti ir palaikyti santykius su aplinkiniais, mokėjimą pasirinkti veiklas ir atlikti pavestas užduotis. Pateikite užduotį žaidimo forma ir vaikas su malonumu ją atliks, tokiu būdu visi liks patenkinti – jūs, kad vaikas padarė tai, ko buvo prašomas, ir vaikas, kuris įgijo naują patirtį.

Šiuolaikinio vaiko gyvenime daug vietos užima kompiuteriniai žaidimai. Ką galima apie juos pasakyti? Kompiuterinių žaidimų įtaka vaiko raidai priklauso nuo žaidimų prasmingumo ir smurtinių elementų buvimo (tegul iš pirmo žvilgsnio nekenkismingo). Naudingi vaikams komiuteriniai žaidimai – tai loginiai žaidimai ir delionės, kurie skatina vaiko pažintinių gebėjimų (mąstymo, atminties, dėmesio) raidą. Tokie žaidimai neskatina vaiko agresijos, tačiau nereikėtų pamiršti, kad vien tik komiuteriniai žaidimai negali užtikrinti visapusiškos vaiko raidos.

Žaidimas vaikui simbolizuoja laisvę, galimybę žaisti tada, kada nori, o ne tada, kada reikia. Žaidimai – tai būdas susipažinti su tvarkos ir ribų būtinumu ir jų praktine nauda (tuo, ko kartais trūksta realiame gyvenime). Žaidimas lavina vaiko gebėjimus, bet jis žaidžia, nes jam tai patinka. Žaidimo metu vystosi humoro jausmas, mokėjimas pasijuokti iš savo klaidų. Žaidimas – tai rungtynės, kurių metu vaikas mokosi pasiekti tikslą, dirbti komandoje.

Žaidimai – tai šilti, neišdildomi vaikystės prisiminimai, kurie lydi mus visą gyvenimą. Rinkimės tuos žaidimus, kurie skatins vaiko raidą ir kels šiltus jausmus suaugus.

Širvintų rajono švietimo centro  Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Olga Gerviatovič


Kaip padėti vaikui ruošti namų darbus?

Sistemingai atliekami namų darbai – viena pagrindinių vaiko gero mokymosi sąlygų. Pareigos jausmą, kad reikia atlikti namų darbus, turi išugdyti tėvai.

Tėvai turėtų būti šalia, jei reikalinga pagalba ruošiant namų darbus. Tačiau aiškinimui pakanka keleto minučių – po to vaikas vėl ruošia užduotis savarankiškai. Jis turi įprasti, kad namų darbus vertins mokytojas, neatlikus jų – bus nubaustas irgi mokytojo, vertinančio jo darbą ir gebėjimus. Taigi nuolatinė kontrolė yra svarbus postūmis sistemingai atlikti namų darbus. Neatlikinėdami užduočių, neįsisavindami teorinės medžiagos, po kurio laiko vaikai nebepajėgūs atlikti programos keliamų reikalavimų. Bet savo bejėgiškumą jie slepia po abejingumo, klasės juokdario, ,,didvyrio“, nebijančio atsikalbinėti prieš mokytoją, kauke. Tokiu elgesiu jie bando išsiskirti iš bendraklasių. Tokiu atveju tėveliai turi rimtai pasikalbėti su vaiku, aiškintis iškilusią problemą. Vieni tėveliai neleidžia savo mokinukui be jų nė sąsiuvinio atsiversti, kiti tėveliai į mokyklą žiūri atsainiau – yra mokytojas, turi išmokyti. Aš patariu nustatyti rėmus – kas vaikui leidžiama, kas ne. Prie šių rėmų turi prisitaikyti ne tik vaikas, bet ir patys tėvai. Mūsų, tėvų, vaidmuo – padėti vaikui suvokti režimą – tvarką, kaip reikia mokytis.

1.    Paskatinkite savo vaiką atskirame sąsiuvinyje pasižymėti, ką jis turi atlikti namuose.

2.    Užsirašykite keleto vaiko klasės draugų telefonų numerių ir pasiūlykite jam patikslinti užduotis pas juos.

Reikia vaiką nuteikti, kad neruošti pamokų – nėra gerai, tačiau visgi tai ne priežastis verkti, „susirgti“ ir neiti į mokyklą.3

3.    Aptarkite su savuoju mokinuku, kada jis ruoš pamokas, o kada užsiims kita veikla.

4.    Dažnos tėvų klaidos ir pasekmės: 

·      spaudimas, siekiant įsitikinti, kad vaikui mokykloje

TIKRAI sekasi – sukelia vaiko pyktį, priešiškumą.

·      pamokslavimai apie sėkmingą ateitį – vaikai mažai galvoja apie ateitį, jie susitelkia į čia ir dabar.

Jei vaikas nenoriai ruošia namų darbus, bandykite padidinti jo motyvaciją pažadant išpildyti jo svajonę (kelionė, ekskursija, daiktas).

5.    Tėvų klaida – nebendravimas su mokytojais.

Nereikia laukti klasės susirinkimo, jei kyla kokių klausimų. Mokytojas gali pasakyti, kokios spragos ir kuo galima padėti, o tėvai gali papasakoti, kas skatina vaiko motyvaciją.

6.    Nekokybiškas tėvų bendravimas su vaikais.

Tėvai stengiasi pasirūpinti materialine gerove, o bendravimas šeimoje tampa labai paviršutiniškas. Vaikas turi žinoti, kad svarbiausianenuleisti rankų ir užbaigti pradėtą darbą.

7.    Nereikėtų apsiriboti tik mokymo programa mokykloje. Padėkite vaikui užsiimti jo

mėgiama veikla: meno, sporto būreliai, muzikos mokykla.

7. Kokio amžiaus būnant atsiranda nenoras mokytis?

Kartais mūsų, tėvų, netinkamas elgesys ar požiūris užkerta kelią norui pažinti, siekti. Pradinukai arba pirmokėliai noriai eina į mokyklą, tačiau po kelerių metų retas mokinys veržiasi į pamokas.

Nėra konkretaus amžiaus, kada tai gali atsitikti. Taip nutinka:

·         pakeitus mokyklą,

·         įvykus dideliems pasikeitimams vaiko gyvenime (artimojo mirtis, tėvų skyrybos, nesutarimai su mokytojais ar bendraamžiais),

·         paauglystės laikotarpiu,

·         ypač patyčių metu.

Dirbdami išvien galime sustiprinti vaiko motyvaciją mokytis.

SĖKMINGO MOKYMOSI TAISYKLĖ TOKIA – TĖVAI TURI KONTROLIUOTI VAIKĄ, TAČIAU BŪTINA LEISTI PAJAUSTI PASEKMES – KAS BŪNA, KAI NEPASIRUOŠI PAMOKOMS.

Patyręs šiokį tokį stresą, bausmę, vaikas pasimokys ir kitą kartą vengs nemalonių išgyvenimų. Idealus variantas – leisti pamokas ruošti pačiam vaikui, tačiau pagelbėti, jei ko nesupranta ir patikrinti, kaip sekasi mokslai.

Pasiekti, kad vaikai mokytųsi, ne visada lengva. Vaikai bando mūsų kantrybę, o mes jų, bet turime visada atsiminti, kad mes esame tėvai. Todėl turime padėti vaikams išmokti mokytis, patirti mokymosi džiaugsmą, o ne tik siekti gerų pažymių. Jei vaikas anksti vaikystėje išmoks mokytis ir patirs malonumą, jis mėgausis tuo, jei ne, jis gali nemokėti pasinaudoti daugeliu galimybių, kurias suteiks gyvenimas.

Naudoti šaltiniai: Periodiniai leidiniai „Vaiko link“, www.doktorpapa.ru

Širvintų rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


Kaip mokosi Jūsų vaikas?

Kiekvienas žmogus laikosi savo įsiminimo ir mokymosi būdo. Kai kurie vaikai teikia pirmenybę klausymui ir kalbėjimui, kiti – mokosi vaizdinių priemonių pagalba. Mokymas būna produktyviausias, kai vaikas vienu metu girdi, mato ir gali paliesti (dalyvauja visi pojūčiai).

SKIRIAMI TRYS PAGRINDINIAI MOKYMOSI STILIAI

1.   Regimasis stilius – vaikas geriausia supranta matydamas. Šio tipo žmogus pasaulį suvokia regimaisiais vaizdais, todėl mokomąją medžiagą supranta per dalykų išvaizdą. Jam būtina matyti, nes įsimena vaizdus, spalvas, vietą, dydį. Bendraujant jis sako: „Puikiausiai įsivaizduoju!“, „Nematau vaizdo!“, „Kur tai matyta!“, „Man regis, yra kitaip!“

Pavyzdys: atostogos prie jūros. Vaikas pasakoja apie gilią mėlyną jūrą, nuostabų baltą smėlį ir senas persirengimo kabinas, kurių lentos išblukusios saulėje ir nusilupusios.

Įsiminti, išmokti padės:

·         vaizdingi pasakojimai,

·         vaizdinė medžiaga (filmai, iliustracijos, grafikai, diagramos, “atminties išklotinės”, schemos),

·         tikslus situacijos ar daikto apibūdinimas, kad galėtų įsivaizduoti,

·         dienoraščio rašymas,

·         padeda ir skaitymas.

2.           Girdimasis stilius – vaikas geriausia supranta girdėdamas. Šio tipo žmogus pasaulį suvokia klausa, todėl jam būtina girdėti. Jis įsimena skambesį, garsą, triukšmą, toną, balsus, muziką ir t.t. Bendraujant jis sako: „Malonu girdėti!“ , „Skamba įtikinamai!“, „Suprantu!“

Pavyzdys: atostogos prie jūros. Vaikas pasakoja apie vėjo ūbavimą paplūdimyje, įspūdingą jūros ošimą, lapų šlamėjimą.

Įsiminti, išmokti padės:

·         pokalbiai,

·         paskaitos,

·         dialogai,

·         diskusijos,

·         muzikos, mokomųjų kasečių klausymas,

·         mokymasis dainuojant, niūniuojant (galima parinkti mokymosi medžiagai ritmą),

·         mokymasis pamėgdžiojant asmenis (mokytojus, profesorius).

3.   Kinestezinis stilius – vaikas geriausia mokosi darydamas ir praktikuodamas. Jam norisi liesti, čiupti, ir jausti. Dalykus jam reikia pažinti iš savo patirties. Bendraujant jis sako: „Man tai nesuvokiama!“, „Nujaučiu, kad nebus nieko gero!“, „Aš niekuo dėtas!“, „Nepagaunu tavo minties!“

Pavyzdys:  atostogos prie jūros. Vaikas pasakoja kaip įbridęs į vandenį juto šaltą jo gaivą, kaip vėjas švelniai glostė plaukus, o šiltas paplūdimio smėlis kuteno padus.

Įsiminti, išmokti padės:

·         modelių kūrimas,

·         galimybė pajusti reiškinį ar daiktą,

·         mokymo priemonės, kurias galima paliesti,

·         kai galės pastatyti, suvaidinti, skaitant keisti kūno padėtį, įsijausti, šokti, dainuoti ir t.t.

Tyrimais nustatyta, kad žmogus įsimena 20 % to, ką išgirsta, 30 % to, ką pamato, 50% to, ką išgirsta ir pamato, 90 % to, ką daro pats. Palengvinkite vaikui mokymąsi padėdami atrasti ar susikurti savąjį,  priimtiniausią metodą. Juk mokymosi rezultatai būna žymiai geresni, kai mokomės mėgstamu būdu.

Naudoti šaltiniai: Ch. Koppensteiner. Kaip geriau įsiminti ir išmokti; www.pprc.lt

Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos vyr. specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


Lavinkime vaiko atmintį

Atmintis kaip geležis: nenaudojama rūdija. Šiandien žmonės pasitiki daug labiau užrašais nei savo atmintimi, kad turi atmintį jie tiesiog pamiršta. Puikiai atminčiai užtikrinti užtenka dviejų dalykų: vaizduotės ir asociacijos. Norint ką nors įsiminti, tereikia tai susieti su kokiu nors žinomu dalyku pasitelkiant vaizduotę. Šia teorija naudojosi jau senovės graikai ir romėnai. Keli patarimai, žaidimai kaip lavinti atmintį.

Skatinkite įsiminti, prisiminti

  • Paprašykite vaiko atsiminti tris užsiėmimus, kuriuos jis atliko šiandien. Palaipsniui didinkite užsiėmimų skaičių, kurį reikia atsiminti.
  • Po išvykos ar kokio nors ypatingo įvykio paprašykite nuosekliai papasakoti įvykius.
  • Perskaitykite trumpą istoriją ir liepkite vaikui nusakyti pagrindinius veikėjus, įvykių nuoseklumą bei pasekmes.
  • Pratinkite vaiką nuolat kartoti informaciją (vardus, telefonų numerius, įvykių datas ir pan.).
  • Keletą sekundžių parodykite vaikui daiktą ar jo piešinėlį. Paprašykite prisiminti charakteringus jo požymius: spalvą, dydį, formą.
  • Vienu metu skirkite tik vieną užduotį. Kitą užduotį pateikite tik tada, kai vaikas užbaigia ankstesnę. Palaipsniui mokykite atlikti dviejų, trijų dalių instrukcijas.
  • Įsitikinkite, ar išklausydamas užduotį vaikas įdėmiai klauso, paprašykite pakartoti, ką turi padaryti.

Žaiskite atmintį lavinančius žaidimus

1.Atminties žaidimai internete. Įsiminti ir atversti porines korteles.

2. „Ko nebėra?“ . Išdėliokite kelis žaisliukus ir pasiūlykite juos įsiminti. Iš pradžių vaikui matant, paskui jam užsimerkus vieną žaislą paimkite ir prašykite pasakyti, ko nebėra.

 3. „Daržovių lysvė“. Perskaitykite kokį nors eilėraštį apie daržoves ir paprašykite prisiminti, kokios daržovės augo lysvėje.

4.  Tikrinam atmintį Tikrinam atmintį:

Kas daugiau prisimins?Žaidimo dalyviai susėda ratu. Pirmasis dalyvis sako bet kokį žodį, kitas turi pakartoti šį žodį ir pasakyti savo, trečias žaidėjas turi pasakyti jau tris žodžius ir t.t.

5. „Žodžiai“. Sugalvojama tema, pvz. vaisiai. Pirmasis žaidėjas sako „obuolys“, antrasis pakartoja „obuolys“ ir sako „apelsinas“, trečiasis turi pakartoti prieš tai pasakytus vaisius ir pridėti savo. Tas, kuris neprisimena arba nesugalvoja savo, iškrenta iš žaidimo. Šis žaidimas padeda prisiminti kuo daugiau pavadinimų-žodžių, priklausančių vienai grupei.

Geresnė atmintis skatina pasitikėjimą savimi, o tai savo ruožtu lemia greitesnį ir kokybiškesnį sprendimų priėmimą. Daugiau vertingų patarimų rasite Tony Buzan knygose: „Lavinkite atmintį“ ir „Mokykitės mąstyti“.

Svarbiausia atmintį reikia suderinti su savo gyvenimu –  kur link judame, ką darome ir nepamiršti, kas yra svarbu. Širvintų r. Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai gali pakonsultuoti kaip lavinti atmintį, mąstymą, dėmesį ir kitas pažintines funkcijas. Laukiame Jūsų.

Naudota literatūra:

Hallahan D. P., Kauffman M. J. Ypatingieji mokiniai. V., 2005.

Monkevičienė O. Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas. K., Šviesa, 2003.

Norkuvienė V., Simonavičienė I. Pabendrauk su manimi… patarimai tėvams. 2004

Širvintų rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos Specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė


Foneminės klausos lavinimas

Foneminė klausa- gebėjimas skirti fonemas (garsus). Gebėjimas skirti fonemas (garsus) – daugeliui vaikų turinčių kalbos trūkumų, vystosi pavėluotai. Tačiau gera foneminė klausa yra sėkmingo mokymo rašyti prielaida. Jei kai kurios fonemos (kalbos garsai) vaikui skamba vienodai, jis nebegali kontroliuoti savo tarimo ir atsitiktinai ištaria tai vieną, tai kitą iš painiojamų garsų (k-t, g-d, s-š, z-ž, c-č ir kt.). Tuos garsus painioja ypač dažnai, jei panašių garsų yra gretimuose žodžiuose ar skiemenyse.

Kaip lavinti foneminę klausą?

Lavinti foneminę klausą galima pradėti mokant skirti tuos garsus, kuriuos vaikai jau ištaria.

Tarkite keletą garsų. Vaikai išgirdę reikalingą garsą, suploja rankomis. Kai vaikai ištaria mokomuosius garsus iš garsų grupės, mokykite juos atpažinti skiemenyse, o vėliau ir žodžiuose ir sakiniuose.

Viena iš sunkiausiu vaikams užduočių – diferencijuoti giminingus, panašius garsus. Vaikams sakoma: ,, Išgirdę garsą š, kuris panašus į žąsino šnypštimą, parodykite žąsino paveikslėlį, išgirdę zzz – uodo ar bitės paveikslėlį, rrr – šuns ar traktoriaus paveikslėlį ir t.t.

Foneminę klausą galima lavinti ir žaidimais: pvz., ,, Buratino dovanos“. Vaikams sakoma: ,,Buratinas atnešė dovanėlių, tačiau pirmiausia leido paimti tas, kurių pavadinimuose girdisi garsas s. Vaikai išrenka paveikslėlius su garsu s, o kitus palieka. Kai užduotis teisingai atlikta, galima leisti ,,pasiimti“ dovanėlių, kurių pavadinimuose yra garsas š ir t.t.

Tinkamai išlavintas garsų suvokimas, skyrimas, jungimas garantuos, kad vaikas niekada neturės problemų, mokydamasis rašyti ir skaityti. Problemoms išvengti yra vienintelis kelias – ikimokykliniame amžiuje lavinti vaiko foneminę klausą, formuoti foneminius vaizdinius.

Švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė Diana Dalalienė


MĄSTYMO UGDYMAS

„Kai vaikas ateina į mokyklą, mokytojas aiškina jam viso ko esmę, elgesio taisykles ir pasaulio sandaros dėsnius. Ne šiaip aiškina, bet reikalauja iš vaiko MĄSTYTI“ (Vladimiras Megre)

Mąstymas – išskirtinis  žmogaus bruožas. Mąstymu aptinkame tai, ko negalime įžiūrėti arba kas lieka neaišku, nesuprasta. Ugdydami skirtingus mąstymo būdus- abstraktų, loginį, kūrybinį, muzikinį ir t.t.- padedame vaikui įvairiapusiškai pažinti ir pamatyti pasaulį. Atlikdami išorinius veiksmus, vaikai analizuoja ir jungia objektus. Vėliau vietoj kiekvieno veiksmo praktinio atlikimo vaikai ima juos atlikti viduje. Tai virsta to veiksmo vaizdiniu. Todėl sieti mokymąsi su praktine veikla yra labai svarbu. (pagal šveicarų kognityvinės teorijos atstovo Žano Piaže teoriją).Siūlau kelis pratimus, kurie ugdo įvairius mąstymo būdus:

  1. „Daiktų priskyrimas grupėms“. Suaugęs pasako žodį, kurį galima priskirti įvairioms grupėms. Pavyzdžiui: „Ryklys, liūtas, katė, šuo, dramblys, karpis“. Vaikas turi įvardinti atskirą gyvūnų grupę, atskirą žuvų grupę.
  2. „Loginių užduočių sprendimas“. Pavyzdžiui: „Dvi mergaitės, Rima ir Ieva, piešia. Viena piešia namą, o kita- pilį. Ieva piešia pilį. Ką piešia Rima?“ Tai vienas iš paprasčiausių variantų, toliau užduotis galime sunkinti.
  3. Žaidimas „Šalta- karšta“. Suaugęs slepia daiktą, vaikas turi taip klausti, kad sumažintų ieškomo daikto teritoriją.
  4. Žaidimas „Paslėptas daiktas“. Suaugęs slepia arba sugalvoja daiktą. Vaikas turi jį atspėti užduodamas klausimus (pradeda nuo bendrų ir pereina prie labiau konkrečių).
  5. Žaidimas „Kas kuo buvo?“. Pavyzdžiai: katė buvo kačiuku, gaidys- viščiuku. Galimas ir atvirkštinis variantas „Kas kuo bus?“
  6. Mįslių įminimas. Svarbu, kad vaikas ne tik pateiktų savo atsakymą, bet ir jį pagrįstų.

Svarbu ugdyti tokius mąstymo procesus, kaip informacijos sintezė, palyginimas, klasifikavimas, apibendrinimas, analizė. Štai keli pratimai, padėsiantys ugdyti mąstymo procesus:1.     Ugdyti gebėjimą apibendrinti. Suaugęs pasako kelis daiktus, o vaikas turi juos pavadinti vienu žodžiu. Pavyzdžiui: „Rožė, lelija, ramunė, kas tai?“.2.     Ugdant gebėjimą klasifikuoti galima su vaiku pažaisti žaidimą „Valgoma- nevalgoma“.3.     Ugdant gebėjimą analizuoti tiks toks pratimas. Suaugęs sako daikto savybes, bet daikto pavadinimo neįvardina. Vaikas turi atspėti, apie ką kalbama ir pasakyti daikto vardą. 4.    Ugdant gebėjimą palyginti daiktus ar reiškinius. Vaiko prašome pasakyti, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi.Vaikai nuolat patiria naujas sąveikas su aplinka, todėl jie naudoja turimas žinias apie pasaulį ir taip tobulina mąstymą.

Širvintų rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos specialioji pedagogė Rasa Kazlauskienė